MCP, MCP ir vėl MCP!

Sveiki, bičiuliai,

Skubame Jums pranešti mega-turbo-super naujieną: gegužės 5 dieną Chiki StudIO pristatys MCP serverio kūrimo įrankį (pažadame, kad šiuo metu pasaulyje jam NĖRA analogų).

MCP, MCP ir vėl MCP! Įdomu, tiesa, kas slepiasi po šiuo, visur dabar mirgančiu, akronimu?

Iššifruojant MCP – tai Model Context Protocol arba lietuviškai – Modelio Konteksto Protokolas. Tačiau vis dar daugeliui kyla klausimas, ką iš tikrųjų reiškia ši sąvoka ir kodėl pastaruoju metu ji tapo tokia svarbi? Paprastai kalbant – tai specializuotas serveris, skirtas aptarnauti ir praturtinti dirbtinio intelekto (konkrečiau – kalbos modelių) veikimą. Šis serveris veikia kaip centrinė saugykla ir valdymo centras, kuriame kaupiama visa būtina informacija ir funkcinės galimybės, reikalingos efektyviam DI modeliui konkrečiose situacijose.

MCP serveris talpina šiuos kelis pagrindinius komponentus:

• instrukcija (angl. system prompt): tai bendrosios arba specifinės taisyklės ir nurodymai, kaip DI modelis turėtų elgtis, kokiu tonu kalbėti, kokius apribojimus taikyti ar kokią rolę prisiimti bendraujant su Jumis.
• Raginimai (angl. prompts): parengti užklausų šablonai ar pavyzdžiai, padedantys lengviau formuluoti pageidavimus ir gauti tikslenius atsakymus iš modelio. Tai gali būti unikalios, specifinės užduotys ar klausimai, sukurti maksimaliam efektyvumui.
• Resursai (angl. resources): papildoma kontekstinė informacija – dokumentai, duomenų bazės, žinių bazės ar kiti šaltiniai, kuriais remdamasis modelis gali teikti atsakymus, pranokstančius jo pirminį apmokymą. Tai leidžia modeliui „žinoti“ konkrečius, dažnai naujausius duomenis, žinias.
• Įrankiai (angl. tools): bene svarbiausia dalis – tai programinės įrangos komponentai arba prieigos prie išorinių sistemų, leidžiančios DI modeliui atlikti konkrečius veiksmus ar gauti realiu laiku atnaujinamą informaciją.

Klausiate, kaip tai veikia praktiškai?

MCP serveris prijungiamas prie pokalbių programos (angl. chat) ar kitos sąsajos, per kurią Jūs bendraujate su DI modeliu. Kai Jūs pateikiate užklausą, modelis neatsako vien remdamasis savo bendrosiomis žiniomis. Prieš tai arba jau sesijos metu jis kreipiasi į MCP serverį, kuriame yra visos reikalingos instrukcijos, kontekstas ir, svarbiausia, prieiga prie įrankių.

Štai paprastas praktinis pavyzdys: kalbos modeliui uždavėte klausimą „Kiek dabar valandų?“. Nė vienas kalbos modelis pats savaime negali žinoti tikslaus dabartinio laiko – jo žinios yra statinės ir apmokytos iki tam tikro momento. Tačiau, jei sistema naudoja MCP su integruotu laiko įrankiu, procesas vyksta taip: Jūs klausiate „Kiek dabar valandų?“. → DI modelis (arba jį aptarnaujanti sistema) atpažįsta, kad atsakymui reikalinga reali, aktuali informacija. → Sistema per MCP kreipiasi į specialų „laiko įrankį“. → „Laiko įrankis“ kreipiasi į išorinį šaltinį (pvz., kompiuterio laikrodį ar interneto laiko serverį) ir gauna tikslų dabartinį laiką. → Tuomet gautas atsakymas (tarkim, jog dabar 14:35 val.) perduodamas DI modeliui. → Modelis suformuluoja Jums aktualų atsakymą, pvz.: „Dabar yra 14 valandų 35 minutės.“.

Svarbiausia, jog be MCP, kalbos modelis tegalėtų atsakyti „Aš negaliu pasakyti tikslaus dabartinio laiko“ arba pateiktų pasenusią, neaktualią informaciją iš savo apmokymo duomenų.

Šaunu, tiesa?!